Mikroagresija darbo aplinkoje – kliūtis moterų profesiniam augimui

2025-06-10

Olga Dzene, „Figure Baltic Advisory“ lyderystės ugdymo ekspertė

Kasdienės, dažnai nesąmoningos pastabos

Mikroagresijos sąvoka pirmą kartą pavartota XX a. 8-ajame dešimtmetyje, pradžioje siejant ją su išankstiniu nusistatymu prieš afroamerikiečius. Vėliau ji išplėsta ir apima lytį, seksualinę orientaciją, religiją bei kitus aspektus. Psichologas Deraldas Wingas Sue mikroagresiją apibrėžė kaip kasdienius, dažnai nesąmoningus komentarus ar elgesio modelius, išreiškiančius paslėptą šališkumą. Ši subtili forma ir daro mikroagresiją sunkiai atpažįstamą – ji dažnai paslepiama po juokeliu, nekaltu komentaru ar net, atrodytų, geranorišku komplimentu.

„Atrodai pavargusi“ arba „daugiau šypsokis“

Norint atpažinti mikroagresiją, pirmiausia svarbu įsiklausyti į savo jausmus. Daugelis moterų po tam tikro pokalbio ar situacijos jaučia neaiškų diskomfortą – tarsi kažkas buvo ne taip, nors tiksliai tai įvardyti sunku. Toks emocinis signalas jau yra indikatorius. Mikroagresija dažnai slepiasi po iš pažiūros nekaltomis frazėmis, tokiomis kaip: „Atrodai pavargusi“, „Tau reikėtų daugiau šypsotis“, „Tu per daug emocinga“ ar „Tu gali nusileisti – juk esi moteris“. Tokie pasakymai siunčia aiškią žinutę: moteris vertinama pagal išvaizdą, o ne gebėjimus, jos nuomonė atmetama dėl tariamo jautrumo.

Moterų vadinimas „mergaitėmis“

Be tokių komentarų, moterys darbo aplinkoje dažnai pertraukiamos, ignoruojamos, neįtraukiamos į sprendimų priėmimą ar priskiriamos tik formalios, mažiau reikšmingos užduotys. Kartais, net jei moteris yra atsakinga už tam tikrą sritį, jai nesuteikiama galimybė pristatyti svarbius klausimus – tai paveda atlikti vyrui, prisidengiant, kad tai „per sudėtinga“. Profesinėje aplinkoje vartojamos tokios frazės kaip „mergaitė“ ar „seselė“ (kalbant apie moteris sveikatos priežiūros srityje) infantilizuoja moteris ir menkina jų kompetenciją bei vaidmenį.

Mikroagresiją būtina įvardyti

Svarbu suvokti, kad mikroagresija dažnai vyksta nesąmoningai. Komentarą pasakęs ar tam tikru būdu pasielgęs asmuo dažniausiai nenori įžeisti, tačiau ketinimas ir poveikis – ne tas pats. Jei moteris jaučia įžeidimą ar diskomfortą, tai jau pakankama priežastis sureaguoti. Norint kovoti su mikroagresija, būtina apie ją kalbėti ir suteikti moterims galimybę tinkamai reaguoti. Tokiose situacijose svarbu ramiai, bet tvirtai jas įvardyti – pasakyti, kad komentaras buvo netinkamas ar sukėlė nemalonų jausmą. Galima tiesiog paklausti: „Ką tuo norėjote pasakyti?“ – ši frazė dažnai išmuša iš įprasto mąstymo ir skatina susimąstyti. Kitas būdas – aiškiai apibrėžti savo ribas, pareiškiant, kad vertinimai turi būti grindžiami profesiniais pasiekimais, o ne lytimi ar išvaizda.

Parama ir darbdavio atsakomybė

Ypač svarbi aplinkinių parama – darbdavių, kolegų, mentorių. Dažnai paaiškėja, kad panašią patirtį turėjo ir kiti, o tai sustiprina įsitikinimą, kad tai nėra tik „mano problema“. Jei moteris jaučiasi nepatogiai – ji turi teisę pasakyti „ne“ ir būti gerbiama be jokių papildomų sąlygų. Darbdaviai čia atlieka lemiamą vaidmenį. Kova su mikroagresija nėra vien asmeninis iššūkis – tai kultūrinis pokytis, kuris turi prasidėti organizacijos viduje. Darbdaviai turi būti informuoti, aktyviai šviesti kolektyvą ir kurti aplinką, kurioje mikroagresijai nėra nei vietos, nei pasiteisinimo. Būtina skatinti atvirą erdvę, kurioje kiekvienas gali išreikšti nuomonę nebijodamas, kad bus pertrauktas ar ignoruotas, kur užduotys skirstomos pagal kompetenciją, o ne lytį, o komentarai apie išvaizdą neturi vietos profesinėje aplinkoje.

Mikroagresija – tikra, o ne įsivaizduojama

Mikroagresija – tai ne įsivaizduojamas reiškinys. Ji tikra, ir beveik kiekviena moteris yra su ja susidūrusi. Ji žeidžia savivertę, stabdo augimą ir ardo pasitikėjimą darbo aplinkoje. Tačiau tai – įveikiama problema. Su sąmoningumu, drąsa ir pagarba grįsta atsakomybe. Kiekvieną kartą, kai atpažįstame, įvardijame ir reaguojame į mikroagresiją, žengiame žingsnį sveikesnės, atviresnės darbo aplinkos ir visuomenės link.